Kodėl vaikai dažnai nenori skaityti naujienų
Pirmiausia reikia pripažinti nepatogią tiesą – dauguma naujienų straipsnių vaikams yra nuobodūs kaip lietaus lašejimai į pilką asfalto klodą. Ne todėl, kad vaikai nemėgsta informacijos ar nesidomi pasauliu. Priešingai – jie kupini smalsumu. Problema slypi tame, kaip mes, suaugusieji, bandome jiems tą informaciją pateikti.
Tradiciniai naujienų straipsniai rašomi suaugusiųjų kalba, suaugusiųjų logika ir suaugusiųjų prioritetais. Įsivaizduokite devynmetį, kuris atsiveria laikraštį ir mato sakinius kaip „Savivaldybės taryba priėmė sprendimą dėl infrastruktūros plėtros projekto finansavimo”. Vaikas užverčia puslapį greičiau nei spėjate pasakyti „žurnalistika”.
Taigi pirmasis žingsnis rašant vaikams – išmeskite iš galvos viską, ką manote žinantys apie „tinkamą” naujienų rašymą. Vaikai nereikalauja mažiau profesionalumo, jie reikalauja kitokio profesionalumo. Jiems reikia istorijų, ne pranešimų. Jiems reikia nuotykių, ne faktų sąrašų. Jiems reikia kalbos, kuri gyvena ir kvėpuoja, ne biurokratinių formuluočių.
Tema – ne viskas, bet beveik viskas
Galite būti puikus rašytojas, turėti įspūdingą stilių ir mokėti visus žurnalistikos triukus, bet jei pasirinksite netinkamą temą, jūsų straipsnis žlugs greičiau nei sniego gniūžtė birželio saulėje.
Vaikai nėra viena vienalytė masė. Penkerių metų vaikas domisi visai kitais dalykais nei dvylikametis. Mergaitės ir berniukai dažnai (nors ne visada) turi skirtingus interesus. Miesto vaikai gyvena kitoje realybėje nei kaimo. Bet yra bendrų vardiklių, kurie veikia beveik visada.
Vaikai mėgsta gyvūnus. Ne abstrakčias diskusijas apie biologinę įvairovę, o konkrečius gyvūnus su vardais, charakteriais ir nuotykiais. Jie domisi kitais vaikais – ypač tais, kurie padarė kažką įdomaus, drąsaus ar neįprasto. Jiems patinka paslaptys, mįslės, neišaiškinti dalykai. Jie žavisi ekstremaliais dalykais – didžiausiu, mažiausiu, greičiausiu, keisčiausiu.
Bet štai ko vaikai tikrai nemėgsta – kai su jais kalbama iš aukšto. Kai tema pasirinkta ne todėl, kad ji įdomi, o todėl, kad ji „naudinga” ar „auklėjamoji”. Vaikai turi puikiai išvystytą detektorių, kuris atpažįsta, kada suaugęs bando jiems „įpiršti” kažką „dėl jų pačių gerovės”. Ir tada jie tiesiog išjungia dėmesį.
Pirmasis sakinys – jūsų vienintelė tikra galimybė
Dabar rimtai. Turite gal penkias sekundes ir vieną sakinį, kad prikaustumėte vaiko dėmesį. Ne daugiau. Jei pirmasis sakinys nuobodus, vaikas neskaitys antrojo. Taip paprasta ir taip žiauru.
Pamirškite klasikinį žurnalistikos požiūrį, kai pirmajame sakinyje reikia sutalpinti kas, kada, kur, kodėl ir kaip. Vaikams tai skamba kaip matematikos formulė. Jūsų pirmasis sakinys turi būti kaip kabliukas, kuris įstringa ir nebeleidžia.
Pavyzdžiui, užuot rašę „Praėjusį antradienį Vilniaus zoologijos sode gimėreta zebro rūšies jauniklis”, rašykite: „Zebriukas Zigis gimė su keistomis dėmėmis vietoj dryžių, ir niekas nežino kodėl.” Jaučiate skirtumą? Pirmasis variantas – informacija. Antrasis – paslaptis, intriga, kažkas, kas verčia skaityti toliau.
Arba užuot pradėję „Mokyklos biblioteka gavo naujų knygų”, pradėkite: „Bibliotekoje atsirado knyga, kurios niekas negali perskaityti iki galo – visi užmiega ties dvidešimt trečiu puslapiu.” Netgi jei tai tik įžanga į istoriją apie miego sutrikimus nagrinėjančią mokslinę knygą, jūs sukūrėte intrigą.
Kalba, kuri neskamba kaip vadovėlis
Didžiausia naujienų straipsnių vaikams problema – kalba. Dažniausiai autoriai pasirenka vieną iš dviejų vienodai blogų strategijų: arba rašo per sudėtingai, arba rašo per vaikiškai.
Rašymas per sudėtingai reiškia ilgus sakinius, sudėtingą sintaksę, specialius terminus, kuriuos vaikas turėtų žinoti, bet nežino. „Meteorologinės sąlygos lėmė renginių atidėjimą” – kodėl ne tiesiog „Dėl lietaus šventę teko nukelti”?
Bet rašymas per vaikiškai gal net blogesnis. Tai kai suaugęs žmogus bando kalbėti „vaiko kalba” ir skamba dirbtinai bei gėdingai. „Oi, žiūrėkite, koks mielas šuniukas! Jis toks pūkuotas ir linksmas!” Vaikai jaučia šitą netikrumą už kilometro. Jie nori, kad su jais būtų kalbama normaliai, ne kaip su kūdikiais.
Gera naujienų kalba vaikams yra paprasta, bet ne primitivi. Ji naudoja trumpus sakinius, bet ne vien tik „Subjektas. Veiksmažodis. Papildinys.” struktūrą. Ji vengia žargono, bet nevengia įdomių žodžių – tik juos paaiškina. Ji leidžia sau būti emocinga, naudoti šauktuką ar klaustuką, įterpti pokštą ar netikėtą palyginimą.
Pavyzdžiui: „Mokslininkai atrado naują vabzdžių rūšį Amazonės džiunglėse. Šis vabalas yra toks mažas, kad tilptų ant tavo nago galiuko. Bet jis turi supergebėjimą – gali šokti šimtą kartų aukščiau už savo ūgį. Tai tarsi tu šoktum virš dešimties aukštų namo!”
Struktūra, kuri neleidžia nuobodžiauti
Suaugusiųjų naujienų straipsnis paprastai sekantis logika: svarbiausias dalykas pradžioje, paskui vis mažiau svarbūs faktai, gale – fono informacija. Tai vadinama „apversta piramide”. Vaikams ši struktūra dažnai neveikia, nes ji nėra pasakojimas – ji yra informacijos išdėstymas.
Vaikai geriau reaguoja į naratyvinę struktūrą – istoriją su pradžia, viduriu ir pabaiga. Net jei rašote apie naujieną, galite ją papasakoti kaip istoriją. Užuot pradėję nuo rezultato, pradėkite nuo situacijos, paskui papasakokite, kas nutiko, ir tik tada atskleiskite rezultatą.
Tarkime, rašote apie mokyklą, kuri laimėjo konkursą. Blogas variantas: „Kauno 15-oji mokykla laimėjo nacionalinį robotikos konkursą.” Geresnis variantas: „Trys mėnesiai, šimtai valandų, nesuskaičiuojami bandymai. Roboto ranka vis neveikė taip, kaip reikia. Bet Kauno 15-osios mokyklos komanda nepasidarė. Ir vakar jų robotas padarė tai, ko niekas nesitikėjo.”
Taip pat svarbu išlaikyti tempą. Vaikai greitai praranda susidomėjimą, jei straipsnis tampa per lėtas. Kiekvienas paragrafas turėtų juos stumti į priekį, duoti naują informaciją, kelti naują klausimą ar atsakyti į ankstesnį. Jei pastebite, kad paragrafas tiesiog „užpildo vietą” be aiškios paskirties – išmeskite jį.
Ir dar vienas dalykas – ilgis. Vaikams skirtas naujienų straipsnis neturėtų būti per ilgas. 300-500 žodžių dažnai pakanka. Jei tema sudėtingesnė ir reikia daugiau vietos, geriau suskirstykite tekstą į mažesnius blokus su tarpinėmis antraštėmis, faktų dėžutėmis, citatų išskyrimais.
Vizualinė pusė – ne papuošalas, o būtinybė
Jei manote, kad vaikams galite pateikti puslapį pilną teksto be jokių vaizdų, jūs gyvente gyvename skirtinguose pasauliuose. Šiuolaikiniai vaikai užaugo aplinkoje, kur vizualinė informacija yra ne priedas, o pagrindas.
Bet čia ne tik apie gražius paveikslėlius. Vizualiniai elementai turi funkciją. Nuotrauka ar iliustracija padeda vaikui suprasti, apie ką kalba. Infografika gali paaiškinti sudėtingą informaciją per sekundes. Schema ar diagrama gali parodyti ryšius, kuriuos žodžiais reikėtų aiškinti paragrafais.
Renkantis vaizdus, pagalvokite apie vaiko perspektyvą. Oficiali, formali nuotrauka iš renginio, kur suaugę žmonės paspaudžia rankas – vaikui tai nieko nesako. Bet nuotrauka, kur matosi konkretus veiksmas, emocija, kažkas netikėto – tai veikia.
Taip pat nepamirškit, kad vaikai mėgsta spalvas, bet ne chaosą. Dizainas turėtų būti gyvas ir patrauklus, bet ne perkrautas. Vienas ryškus, gerai parinktas vizualinis elementas veikia geriau nei penki vidutiniški.
Faktai turi būti tikri, bet pateikti įdomiai
Tai, kad rašote vaikams, nereiškia, kad galite atsipalaiduoti su faktų tikslumu. Priešingai – vaikai nusipelno tokio pat atsakingo žurnalizmo kaip ir suaugusieji. Galbūt net labiau, nes jūs formuojate jų supratimą apie pasaulį.
Bet kaip pateikti faktus, kad jie nebūtų sausas informacijos krūvis? Štai keletas strategijų:
Palyginimas su kažkuo, ką vaikas žino. „Šis pastatas yra 50 metrų aukščio” – vaikui tai abstraktus skaičius. „Šis pastatas toks aukštas kaip 15 ant vienas kito sustotų žirafų” – dabar tai įsivaizduojama.
Faktai per istoriją. Užuot išvardinę statistiką apie šiukšles parke, papasakokite apie vieną konkretų vaiko patyrimą, kuris nusprendė kažką su tuo daryti.
Interaktyvumas. Užduokite klausimą, paraginkite vaiką pagalvoti, atspėti. „Kaip manai, kiek laiko reikia, kad plastikinis butelis suyrtų gamtoje? Savaitė? Mėnuo? Atsakymas tave nustebins – net 450 metų!”
Skaičiai su kontekstu. „Mokykloje mokosi 500 mokinių” – gerai. „Mokykloje mokosi 500 mokinių – tai tiek, kiek tilptų į 10 pilnų autobusų!” – geriau.
Kai viskas pasakyta, bet dar ne visai
Parašyti gerą naujienų straipsnį vaikams nėra lengviau nei suaugusiems – tai kitaip. Reikia tos pačios žurnalistinės drausmės, to paties atsakingumo, to paties profesionalumo. Bet reikia ir kažko daugiau – gebėjimo prisiminti, kaip pats žiūrėjai į pasaulį būdamas vaikas. Kas tada atrodė svarbu, kas įdomu, kas verčia klausytis ar skaityti toliau.
Geriausias patarimas, kurį galiu duoti – nerašykite vaikams, rašykite su vaikais. Pasikalbėkite su jais, ką jie mano apie jūsų temą. Parodykite jiems juodraštį ir paklauskit, ar jie skaitytų toliau po pirmojo sakinio. Vaikai yra nuostabiai sąžiningi kritikai – jie nebus mandagūs tik dėl mandagumo. Jei nuobodu – jie pasakys.
Ir galiausiai – nebijokite eksperimentuoti. Žurnalistika vaikams vis dar yra palyginti jauna sritis, kur dar daug kas neišbandyta. Gal jūsų straipsnis turėtų būti parašytas kaip detektyvas? Ar kaip pokalbis? Ar kaip dienoraščio įrašas? Gal jame turėtų būti užduotis skaitytojui? Ar paslėpta žinutė, kurią reikia iššifruoti?
Vienintelis tikras taisyklė – jūsų straipsnis turi būti toks, kad vaikas, pradėjęs skaityti, nenorėtų sustoti. Ir kad pabaigęs, pagalvotų: „Šaunu! Noriu dar.” Jei pasiekiate šito – jūs jau ne tik žurnalistas. Jūs pasakotojas, kuris padeda vaikams suprasti pasaulį. O tai, tiesą sakant, gana nuostabus darbas.