Praėjusį šeštadienį vienos Vilniaus mokyklos kompiuterių klasėje buvo daugiau šurmulio nei per bet kokią pamoką. Septyni šeštokai, kurie iki tol geriausiai mokėjo rašyti pranešimus apie mokyklos šventes ir intrigas dėl valgyklos meniu, tą dieną gimdė kažką visiškai kitokio – savo pirmąją e-parduotuvę.
Skamba kaip anekdotas, bet realybėje viskas prasidėjo gana nuobodžiai. Mokyklos laikraštis „Penktoko Balsas“ jau antrus metus spausdinamas ant paprasčiausio biuro popieriaus, o jo tiražas – trisdešimt keturi egzemplioriai, kuriuos vaikai patys dalija koridoriuje per pertraukas. Pinigų tam neuždirbama – kas rytą pinigus reikia prašyti iš tėvų ar mokytojos už spausdinimą. Ir tada vienam vaikinukui, tegul jis vadinasi Domas, kilo mintis: o kodėl gi nepradėjus parduoti prenumeratos internetu?
Kai ambicijos didesnės už kišenpinigius
Iš pradžių tai atrodė kaip juokinga svajonė. Vienuolikmečiai ir dvylikamečiai, sėdintys su tėčio nešiojamu kompiuteriu, bandantys suprasti, kas per velniava yra „domenas“. Bet čia ir prasideda tikroji istorija – ne apie technologijas, o apie tai, kaip vaikai, neturėdami jokio verslo išsilavinimo, sugebėjo per dvi dienas padaryti tai, ką dauguma suaugusiųjų atideda mėnesiams.
Naudojosi paprasta, nemokama platforma, kurioje viskas surenkama kaip iš detalių konstruktoriaus – šablonai, mygtukai, apmokėjimo sistema. Nereikėjo mokėti programuoti. Reikėjo tik suprasti, ką ir kaip nori parduoti. Ir čia paaiškėjo įdomus dalykas – vaikai, kurie visą gyvenimą rašė straipsnius apie mokyklos gyvenimą, netikėtai suprato rinkodarą geriau nei nemažai suaugusiųjų.
„Mes tiesiog pagalvojom – jei žmonės perka žurnalus kioskuose, kodėl neturėtų pirkti mūsų, tik internetu? Juk mes irgi rašom apie tikrus dalykus, tik mūsų herojai – klasiokai“, – sako viena iš redakcijos merginų, kuriai vos dvylika metų.
Ką iš tikrųjų pardavė
Parduotuvėje atsirado ne tik skaitmeninė laikraščio versija (PDF, kurį galima atsisiųsti už porą eurų), bet ir šalutiniai produktai – lipdukai su redakcijos šūkiu, sąsiuvinių viršeliai su komiksais, kuriuos piešė vienas mokinys, netgi trumpi vaizdo interviu su mokytojais, kuriuos galima „pirkti“ kaip prenumeratą. Viskas atrodė kukliai, kartais net naiviai, bet būtent tas nuoširdumas ir patraukė pirmuosius pirkėjus – tėvus, senelius, kaimynus.
Per savaitgalį buvo sukurta ne tik pati parduotuvė, bet ir logotipas, keletas nuotraukų, aprašymai. Vaikai patys fotografavo produktus telefonais, patys rašė tekstus, ginčijosi dėl spalvų ir šriftų taip, kaip suaugusieji ginčijasi per verslo susirinkimus. Buvo ir ašarų – kai kas nors netyčia ištrynė visą aprašymą, ir juoko – kai vienas berniukas bandė sugalvoti kainą produktui, kurio dar net nebuvo sukūrę.
Pirmieji pinigai – ir pirmoji atsakomybė
Praėjus savaitei nuo parduotuvės atidarymo, sąskaitoje atsirado keturiasdešimt septyni eurai. Nedaug, jei lyginsi su suaugusiųjų verslais, bet neįkainojama, jei kalbi apie dvylikamečius, kurie pirmą kartą savo rankomis – tiksliau, klaviatūra – uždirbo tikrus pinigus. Dalis tų pinigų jau nukeliavo spausdinimo išlaidoms padengti, dalis – naujiems lipdukams, o vienas mokinys pasiūlė dalį atidėti „į fondą nenumatytiems atvejams“, kas skambėjo taip rimtai, kad net mokytoja nustebo.
Įdomiausia tai, kad šis projektas nebuvo kažkieno primestas – jis gimė iš noro tęsti tai, ką jau mylėjo daryti. Rašymas jiems buvo įprasta veikla, o e-parduotuvė tapo tiesiog natūraliu tąsos žingsniu. Niekas nesitikėjo, kad iš mokyklos laikraščio gims mikroverslas, bet gyvenimas dažnai taip ir vyksta – ne pagal planą, o pagal entuziazmą.
Vietoj išvadų – žvilgsnis į ateitį per vaikišką optimizmą
Galima ilgai diskutuoti, ar toks projektas – tai tikras verslumo pamokas, ar tiesiog vaikiškas žaidimas su rimtais atributais. Bet svarbiausia, ką parodė šis savaitgalis – tai, kad iniciatyva ir smalsumas neturi amžiaus ribos. Dvylikamečiai, patys to nesuprasdami, išmoko rinkodaros, komunikacijos, komandinio darbo ir atsakomybės pamokų greičiau nei kai kurie suaugusieji per metus darbo kursų.
Kai kalbi su šiais vaikais, jauti keistą, bet malonų kontrastą – jie kalba apie „klientus“ ir „produktus“ su tokia pat lengvumu, su kokia prieš metus kalbėjo apie mokyklos šventės programą. Ir galbūt būtent tai yra svarbiausia žinia iš visos šitos istorijos: pinigai, kuriuos jie uždirbo, mažiau svarbūs nei tai, ką jie patys sau įrodė – kad idėja, atkaklumas ir vienas laisvas savaitgalis gali pavirsti kažkuo tikru.