Praėjusią savaitę Klaipėdoje vyko gan neįprastas eksperimentas – būrelis paauglių, vadinančių save „Uosto miesto reporteriais”, nusprendė patys išsiaiškinti, kur miesto telefonų taisytojai iš tikrųjų verti pasitikėjimo, o kur geriau nė kojos nekelti. Idėja gimė gana spontaniškai, per vieną iš jų žurnalistikos būrelio susitikimų mokykloje, kai vienas iš vaikinų papasakojo, kaip jo tėčiui suremontavo telefoną, bet po savaitės ekranas vėl pradėjo mirgėti.
Kaip viskas prasidėjo
Grupelė penkiolikmečių ir šešiolikmečių, vadovaujami savo mokytojos, nusprendė nesitenkinti vien pokalbiais ir teorija. Jie sugalvojo paprastą, bet gana efektyvų testą – paimti kelis seniai netaisytus, bet vis dar veikiančius telefonus su smulkiais gedimais (subraižytu stiklu, silpna baterija, lūžusiu įkrovimo lizdu) ir nunešti juos į skirtingas Klaipėdos taisyklas. Ne tam, kad kažką sugadintų, o tiesiog norėdami pamatyti, kaip su jais, kaip su vaikais, bendraus meistrai – ar bandys apgauti, ar sąžiningai pasakys tiesą.
Reikia pasakyti, kad idėja buvo gana drąsi. Ne kiekvienas suaugęs imtųsi tokio eksperimento, o čia paaugliai patys ėjo į servisus, klausinėjo kainų, terminų, ir – svarbiausia – stebėjo, kaip su jais elgiamasi, kai matai, kad prieš tave stovi ne tėvas ar mama, o šešiolikmetis su kišenpinigiais.
Kas paaiškėjo
Iš aštuonių aplankytų vietų, tik trys meistrai iš karto pasakė tiesą apie gedimo pobūdį ir realią kainą. Likusieji arba bandė įpiršti brangesnį remontą, arba tiesiog nesureagavo rimtai, matyt manydami, kad vaikas vis tiek nesupras, ar taisymas atliktas kokybiškai.
Vienas iš įdomiausių atvejų – kai berniukas atnešė telefoną su tiesiog nusėdusia baterija, o vienoje dirbtuvėje jam pasiūlė keisti visą plokštę už kone puse kainos naujo telefono. Kitoje vietoje, į kurią jis nuėjo po savaitės su tuo pačiu telefonu, meistras iš karto pasakė – čia tik baterija, penkios minutės darbo. Ir kaina buvo mažesnė nei dešimtadalis to, ką siūlė pirmieji.
Man buvo įdomu stebėti, kaip skiriasi žmonių požiūris, kai mato, kad esi vaikas. Vieni tiesiog nusišypso ir paaiškina viską paprastai, kiti bando pasinaudoti tuo, kad, jų nuomone, nieko neišmanai, – pasakojo viena iš eksperimento dalyvių, keturiolikmetė Ugnė.
Kodėl tai svarbu ne tik vaikams
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tiesiog miela mokyklinė iniciatyva, bet iš tikrųjų šis eksperimentas atskleidė kur kas daugiau nei tikėtasi. Jis parodė, kad sąžiningumas versle dažnai priklauso ne nuo to, kokia yra įmonė ar kiek metų ji dirba rinkoje, o nuo to, kokį žmogų mato prieš save darbuotojas. Ir tai jau nebe vien apie telefonų taisymą – tai apie tai, kaip apskritai elgiamasi su klientais, kurie, tavo manymu, mažiau išmano.
Beje, verta paminėti, kad vaikai savo pastebėjimus surašė ne tik į paprastą sąrašą, bet ir padarė trumpą reportažą, kurį transliavo per mokyklos radiją. Reakcija buvo tokia stipri, kad keli iš minėtų servisų patys atsiliepė ir pakvietė mokinius apsilankyti dar kartą – šįkart jau kaip „svečius”, kad galėtų parodyti, jog ne visi darbuotojai elgėsi taip, kaip aprašyta.
Vietoj pabaigos: kai patikimumą matuoja ne suaugusiojo akis
Šitas maža skalos eksperimentas primena vieną paprastą tiesą – vaikai dažnai mato tai, ko mes, suaugę, jau nebepastebime, nes esame įpratę prie tam tikrų „verslo taisyklių” ir nebesistebime, kai kas nors bando mus apgauti ar tiesiog pasinaudoti mūsų neišmanymu. O jaunieji Klaipėdos reporteriai, patys to nesuvokdami, atliko tai, ką turėtų daryti kiekvienas iš mūsų prieš pasirenkant, kur nešti savo telefoną, laikrodį ar bet ką kitą taisyti – tiesiog paklausti, palyginti, ir nepasitikėti aklai pirmuoju siūlymu.
Ir galbūt kitą kartą, kai reikės taisyti telefoną, verta prisiminti šitą istoriją – jei jau paaugliai sugebėjo išsiaiškinti, kur meistrai sąžiningi, tai ir mums, suaugusiems, tikrai nepakenks bent kartą paklausti antros nuomonės.