Kodėl vaikams reikia kitokio požiūrio?
Kai pirmą kartą bandžiau parašyti straipsnį vaikams, maniau, kad tiesiog supaprastinsiu suaugusiųjų versiją. Koks buvo mano nusivylimas, kai redaktorė pažiūrėjo į tekstą ir pasakė: „Tai skamba kaip vadovėlis, tik su trumpesniais sakiniais.” Ji buvo teisi. Vaikai nėra maži suaugusieji – jie mąsto kitaip, domisi kitais dalykais ir skaito visiškai kitaip.
Vaikų dėmesio trukmė yra trumpesnė, bet tai nereiškia, kad jie negali suprasti sudėtingų dalykų. Priešingai! Vaikai dažnai užduoda daug protingesnius klausimus nei suaugusieji, nes jie dar neturi tų visų išankstinių nuostatų. Jie nori žinoti „kodėl” ir „kaip”, ne tik „kas” ir „kada”. Todėl rašydamas vaikams, turi būti pasiruošęs paaiškinti daug daugiau, bet padaryti tai įdomiai.
Dar vienas dalykas – vaikai puikiai jaučia, kai su jais kalbama iš aukšto. Jie iškart pajunta tą dirbtinį „miela-miela” toną ir nusisuka. Man pačiam teko išmokti rašyti taip, tarsi kalbėčiau su protingu žmogumi, kuris tiesiog dar neturi tiek patirties kaip aš. Didelis skirtumas, tiesa?
Temos pasirinkimas – pusė sėkmės
Kartą stebėjau, kaip mano devynmetis sūnėnas skaito naujienų svetainę vaikams. Jis pralėkė pro straipsnį apie svarbius politinius įvykius, bet sustojo ties istorija apie berniuką, kuris išrado būdą, kaip padėti šunims rasti namus. Kodėl? Nes antroji tema buvo apie realų žmogų, panašų į jį patį, darantį kažką konkretaus ir suprantamo.
Geriausi straipsniai vaikams paprastai turi bent vieną iš šių elementų:
Asmeninė istorija – vaikai mėgsta skaityti apie kitus vaikus arba žmones, su kuriais gali tapatintis. Jei rašai apie klimato kaitą, nerašyk apie statistiką – rašyk apie dvylikos metų aktyvistę, kuri organizavo mokyklos ekologinį projektą.
„Kaip tai veikia” elementas – vaikai yra natūralūs tyrėjai. Jie nori suprasti mechanizmus. Net rašydamas apie olimpines žaidynes, gali paaiškinti, kaip sportininkai treniruojasi arba kaip veikia jų įranga.
Keistumai ir rekordai – pripažinkime, vaikai (kaip ir daugelis suaugusiųjų) mėgsta ekstremumus. Didžiausias, mažiausias, keisčiausias, greičiausias – tokie dalykai visada prikaustys dėmesį.
Dalyvavimo galimybė – jei tema leidžia vaikams patiems ką nors padaryti, išbandyti ar prisidėti, tai automatiškai tampa įdomiau. Rašai apie mokslo eksperimentus? Įtrauk vieną, kurį galima pakartoti namuose.
Svarbu suprasti, kad „svarbu suaugusiesiems” ne visada reiškia „svarbu vaikams”. Ir tai visiškai gerai! Vaikų naujienų tikslas nėra paversti aštuonmečius politikos ekspertais, o padėti jiems suprasti pasaulį aplink save būdais, kurie jiems reikšmingi.
Kaip pradėti straipsnį, kad vaikas nenumestų jo po pirmo sakinio
Pirmasis sakinys – tai tavo vienintelė galimybė. Suaugęs žmogus galbūt perskaitys dar porą sakinių iš mandagumo ar pareigos, bet vaikas? Jokių šansų. Jei nesudominai iš karto, jis jau žiūri YouTube.
Štai keletas būdų, kaip pradėti stipriai:
Klausimu – „Ar žinojai, kad kai kurie pingvinai vagia akmenėlius iš kitų pingvinų lizdų?” Tai iškart įtraukia ir skatina skaityti toliau, kad sužinotum atsakymą.
Stebinančiu faktu – „Šiandien Lietuvoje gyvena daugiau šunų nei vaikų iki 10 metų.” (Nebūtinai tiesa, bet suprantate mintį – kažkas netikėto.)
Scena ar aprašymu – „Kai Milda pirmą kartą pamatė robotą, kuris mokėjo šokti, ji nusprendė, kad ir pati sukurs tokį.” Tai įveda į istoriją per konkretų vaizdą.
Tiesiogine kalba – „Aš buvau toks išsigandęs, kad man net rankos drebėjo,” – prisimena Tomas, kuris praėjusią savaitę dalyvavo pirmose robotikos varžybose.
Ko tikrai reikėtų vengti – ilgų, sudėtingų sakinių su daugybe šalutinių aplinkybių. Taip pat venk pradėti nuo datos ar vietos, nebent tai kažkas iš tikrųjų įspūdingo. „Praėjusį antradienį Vilniuje…” – skamba nuobodžiai. „Tą dieną, kai dangus virto žalias…” – daug geriau.
Kalbos ir stiliaus subtilybės
Rašyti vaikams nereiškia rašyti primityvia kalba. Tai reiškia rašyti aiškiai. Didelis skirtumas! Galima naudoti sudėtingus žodžius, jei juos paaiškini. Iš tikrųjų, tai puiki proga vaikams išplėsti žodyną.
Pavyzdžiui, vietoj to, kad rašytum „labai didelis gaisras”, gali parašyti „milžiniškas gaisras” ir paskui pridėti, kad „milžiniškas reiškia tokį didelį, kad sunku net įsivaizduoti”. Vaikai mėgsta naujus žodžius, ypač jei jie skamba įspūdingai.
Sakinių ilgis – čia reikia balanso. Ne visi sakiniai turi būti trumpi. Tai atrodytų robotiškai. Bet jei sakinys tampa toks ilgas, kad pats pamiršti, kaip jį pradėjai, tikrai reikia jį suskaidyti. Geras patarimas – perskaityk garsiai. Jei tau pritrūksta oro viduryje sakinio, jis per ilgas.
Aktyvus balsas veikia daug geriau nei pasyvus. Vietoj „Eksperimentas buvo atliktas mokslininkų” rašyk „Mokslininkai atliko eksperimentą”. Jaučiate skirtumą? Antrasis variantas turi veiksmą, judesį.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – vaikai mėgsta palyginimus. „Mėnulis yra apie 384,400 kilometrų atstumu” – sunku suvokti. Bet „Mėnulis yra taip toli, kad jei galėtum važiuoti automobiliu, kelionė užtruktų apie pusę metų” – štai tai jau įsivaizduojama!
Faktų pateikimas, kad jie netaptų nuobodūs
Faktai yra naujienų stuburas, bet kaip juos pateikti, kad vaikas nenumestų straipsnio? Čia reikia kūrybiškumo.
Pirma, nesukim faktų į sausą sąrašą. Integruok juos į pasakojimą. Vietoj „Žirafa yra 5 metrus aukšta, sveria 1200 kilogramų ir gali bėgti 60 km/h greičiu” geriau: „Žirafa tokia aukšta, kad galėtų pažiūrėti į antro aukšto langą. Nors ji sveria tiek, kiek maždaug 15 suaugusių žmonių, žirafa gali bėgti greičiau nei dauguma automobilių mieste.”
Antra, naudok vizualinius palyginimus. Vaikai dar neturi tokios patirties kaip suaugusieji, todėl abstraktūs skaičiai jiems nieko nesako. Bet jei pasakysi, kad kažkas yra „dydžio kaip mokyklos autobusas” arba „sveria tiek, kiek trys drambliai”, tai jau suprantama.
Trečia – nesibijok įtraukti keistų ar juokingų faktų. Jie padaro straipsnį įsimintinesnį. Rašai apie kosmosą? Paminėk, kad astronautai negali verkti, nes ašaros nenuteka – jos tiesiog kaupiasi kaip vandens burbuliukas prie akies. Vaikai tokius dalykus įsimena ir pasakoja draugams.
Dar svarbu – patikrink faktus dvigubai. Vaikai gali būti labai kritiški, ypač jei tema jiems įdomi. Jei parašysi, kad Tyrannosaurus Rex galėjo bėgti 100 km/h greičiu, o vaikas žino, kad tai netiesa (nes jis perskaitė visas dinozaurų knygas bibliotekoje), praradai jo pasitikėjimą.
Struktūra, kuri nejaučiama kaip struktūra
Suaugusiųjų naujienose mes mokomi piramidės principo – svarbiausia informacija pradžioje, detalės vėliau. Vaikams tai veikia tik iš dalies. Taip, pradžia turi būti stipri, bet jei visą įdomybę išdėstysi per pirmus du paragrafus, kodėl vaikas skaitytų toliau?
Aš mėgstu galvoti apie straipsnį vaikams kaip apie mini nuotykį. Turi būti pradžia, kuri įtraukia, vidurinė dalis, kuri palaiko susidomėjimą, ir pabaiga, kuri palieka gerą įspūdį arba duoda ką nors, apie ką galvoti.
Vidurinėje dalyje galima naudoti mini antraštes arba klausimus, kad suskaidytum tekstą. „Bet kaip tai iš tikrųjų veikia?” arba „Kas nutiko paskui?” – tokie tarpiški klausimai veikia kaip maži kabliukai, kurie veda skaitytoją toliau.
Paragrafai turėtų būti trumpesni nei suaugusiųjų straipsniuose. Didžiulis teksto blokas atrodo bauginantis. Geriau turėti daugiau trumpesnių paragrafų – tai vizualiai lengviau suvokti ir nesukelia jausmo „oi ne, tiek daug skaitymo”.
Dar vienas triukas – naudok peržengimus tarp paragrafų. Paskutinis vieno paragrafo sakinys gali užduoti klausimą, į kurį atsakoma kitame paragrafe. Arba gali palikti intrigą: „Bet tai buvo tik pradžia…” Tada natūraliai nori skaityti toliau.
Vizualiniai elementai ir papildomos detalės
Net jei tu rašai tik tekstą, verta pagalvoti apie tai, kaip jis atrodys su vaizdais, nuotraukomis ar iliustracijomis. Vaikams vizualinė pusė yra itin svarbi. Jie dažnai pirmiausia pažiūri į nuotraukas, paskui perskaito antraštes, ir tik tada (jei vis dar įdomu) ima skaityti tekstą.
Todėl rašydamas galvok apie vietas, kur galėtų būti įterpta nuotrauka ar schema. Galbūt rašai apie tai, kaip veikia vulkanas? Būtų puiku turėti schemą. Rašai apie vaiką, kuris laimėjo konkursą? Reikia jo nuotraukos.
Kai kurie straipsniai vaikams gali turėti papildomų elementų:
- „Ar žinojai?” langeliai – trumpi, įdomūs faktai, susiję su tema
- Žodynėlis – sudėtingesnių žodžių paaiškinimai
- „Išbandyk pats” sekcija – paprastas eksperimentas ar veikla
- Klausimai skaitytojams – „O ką tu darytum tokioje situacijoje?”
Šie elementai ne tik padaro straipsnį įdomesnį, bet ir leidžia vaikams sąveikauti su turiniu, o ne tik pasyviai jį skaityti.
Redagavimas ir testavimas su tikra auditorija
Parašei straipsnį? Puiku! Bet dar nebaigei. Redagavimas straipsniui vaikams yra gal net svarbesnis nei suaugusiųjų tekstams, nes čia klaidos yra labiau matomos.
Pirmiausia perskaityk garsiai. Rimtai, tai veikia. Girdėsi, kur sakiniai keblūs, kur trūksta ritmo, kur per daug sudėtinga. Jei pats suklumpi skaitydamas, vaikas tikrai suklups.
Paskui pažiūrėk į kiekvieną paragrafą atskirai. Ar jis reikalingas? Ar jis prideda vertės? Jei paragrafas tik užpildo vietą, išmeskis jį. Vaikai neturi kantrybės „vandeniniams” tekstams.
Patikrink, ar nenaudoji per daug sudėtingų žodžių iš eilės. Vienas sudėtingas žodis paragrafe – gerai, jei jį paaiškini. Penki sudėtingi žodžiai – vaikas pasimes ir nustos skaityti.
Bet pats geriausias būdas sužinoti, ar straipsnis veikia – parodyti jį tikram vaikui. Jei turi galimybę, paprašyk vaiko iš tavo tikslinės amžiaus grupės perskaityti. Stebėk, kur jis sulėtina, kur šypsosi, kur atrodo suglumęs. Po to užduok keletą klausimų: „Kas tau labiausiai įsiminė?” „Ar buvo kas nors neaišku?” „Ar norėtum sužinoti daugiau apie šią temą?”
Kartais vaikai bus nuostabiai sąžiningi. Kartą rodžiau savo straipsnį apie klimato kaitą dešimtmetei, ir ji pasakė: „Per daug liūdna. Ar yra kažkas, ką galima padaryti, kad būtų geriau?” Ji buvo teisi – straipsnis buvo pilnas problemų, bet neturėjo sprendimų. Tai pakeitė visą mano požiūrį į rašymą vaikams apie sudėtingas temas.
Kai viskas susideda į vieną visumą
Rašyti vaikams – tai menas, kuris reikalauja praktikos. Pirmieji mano straipsniai buvo per daug didaktiški, per daug „suaugusieliški”. Bet laikui bėgant supratau, kad geriausias būdas rašyti vaikams – prisiminti, kaip pats jaunteisi būdamas vaikas. Kas tau buvo įdomu? Kas atrodė nuobodu? Kokių klausimų užduodavai?
Vaikai nusipelno gerų naujienų – ne supaprastintų, ne „išskiestų”, o tikrai gerų. Jie nusipelno straipsnių, kurie juos gerbia kaip protingus žmones, kurie jiems padeda suprasti pasaulį, bet nedaro to nuobodžiai. Jie nusipelno istorijų, kurios įkvepia, moko ir kartais net priverčia juos pagalvoti kitaip.
Kai rašai vaikams, turi būti šiek tiek mokytoju, šiek tiek pasakotoju ir šiek tiek draugu. Turi paaiškinti, bet ne pamokslauti. Turi supaprastinti, bet ne įžeisti jų intelekto. Turi būti tikslus, bet ir įdomus.
Ir štai kas nuostabu – kai išmoksti rašyti gerus straipsnius vaikams, dažnai pastebėsi, kad suaugusieji juos taip pat mėgsta skaityti. Nes geras pasakojimas, aiškūs paaiškinimai ir įdomūs faktai veikia visų amžių žmonėms. Galbūt vaikams rašydamas iš tikrųjų išmoksti rašyti geriau apskritai.
Taigi, jei nori tapti geresniu žurnalistu vaikams, pradėk nuo paprasčiausio: rašyk taip, kaip norėtum, kad kas nors būtų tau pasakojęs, kai pats buvai vaikas. Su pagarba, aiškumu ir tikru entuziazmu. Viskas kita ateis su praktika.