Kodėl vaikų naujienų straipsniai dažnai būna nuobodūs
Dažniausiai suaugusieji mano, kad vaikams rašyti yra lengviau nei suaugusiems. Tiesiog sutrumpink sakinius, įdėk keletą spalvingų žodžių ir voilà – turime vaikišką tekstą. Problema ta, kad vaikai puikiai jaučia, kada su jais kalbama iš aukšto, kada tekstas yra dirbtinai „supaprastintas” ar kai suaugęs žmogus bando skambėti „cool”.
Vaikų naujienų straipsniai dažnai virsta arba perdėm didaktiniais pamokymais, arba per daug supaprastintais tekstais, kuriuose prarandamas bet koks turinio gyvenimas. Suaugusieji rašytojai pamiršta vieną esminį dalyką – vaikai nėra kvailučiai. Jie turi mažiau patirties, bet jų smalsumas ir gebėjimas įsisavinti naują informaciją dažnai pranoksta suaugusiųjų.
Kai rašome vaikams apie naujienas, turime suprasti, kad jie gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir mes. Jie mato tas pačias problemas, girdi apie tuos pačius įvykius, tik jiems trūksta konteksto. Ir būtent konteksto suteikimas, o ne informacijos supaprastinimas iki absurdo, yra tikrasis iššūkis.
Temos pasirinkimas: ne viskas, kas svarbu suaugusiems, įdomu vaikams
Pirmoji ir didžiausia klaida – manyti, kad vaikams reikia rašyti tik apie vaikų pasaulį. Taip, straipsniai apie naują žaidimų aikštelę ar mokyklos šventę turi savo vietą, bet jei manote, kad vaikas nesidomi klimato kaita, karo pabėgėliais ar kosmoso tyrinėjimais, esate labai neteisūs.
Temos pasirinkimo raktas slypi ne tiek pačioje temoje, kiek jos pateikimo kampe. Vietoj straipsnio „Kaip veikia Europos Parlamentas” (nuobodu net suaugusiems), galite parašyti „Kodėl 16-metis negali balsuoti, bet gali dirbti?”. Matote skirtumą? Antrasis variantas kelia klausimą, kuris tiesiogiai liečia jaunąjį skaitytoją.
Gerų temų vaikams požymiai:
- Turi tiesioginį ar netiesioginį ryšį su vaiko gyvenimu
- Kelia klausimą „kodėl?” arba „kaip?”
- Turi vizualų ar įsivaizduojamą komponentą
- Nėra per daug abstrakti (ekonomikos teorijos – ne, kaip kuriami pinigai – taip)
- Gali būti paaiškinta per konkrečius pavyzdžius
Svarbu suprasti ir amžiaus skirtumus. Septynmečiui ir tryliktmečiui reikia visiškai skirtingų dalykų. Jaunesniems vaikams labiau tinka naujienų istorijos su aiškiais veikėjais ir konkrečiais įvykiais. Vyresniems paaugliams jau galima pateikti sudėtingesnes temas su skirtingomis nuomonėmis ir diskusiniais klausimais.
Kalba ir stilius: kaip nekalbėti kaip mokytoja
Didžiausia gundymo vieta – pradėti aiškinti ir mokyti. „Vaikai, šiandien sužinosime apie…” – ir štai jau pralaimėjote. Niekas nenori būti mokomas, kai tikisi skaityti įdomų straipsnį.
Geriausi vaikų naujienų straipsniai kalba su skaitytoju, o ne į jį. Tai reiškia aktyvią kalbą, tiesioginius klausimus, dialogiškumą. Užuot parašę „Mokslininkai atrado naują gyvūnų rūšį”, rašykite „Įsivaizduok, kad tavo kieme gyventų gyvūnas, kurio niekas pasaulyje dar nėra matęs”.
Tačiau čia slypi ir kita spąstai – perdėtas „vaikiškas” stilius. Nereikia kiekviename sakinyje naudoti šauktukų, emocingų prieveiksmių ar dirbtinio entuziazmo. Vaikai jaučia netikrumą greičiau nei suaugusieji. Jei tema iš tikrųjų įdomi, jums nereikia jos „pardavinėti” su dirbtiniais efektais.
Sakinių ilgis tikrai svarbus, bet ne taip, kaip daugelis mano. Nebūtina rašyti tik trumpais sakiniais. Galima naudoti ir ilgesnius, jei jie gerai struktūruoti ir turi aiškią mintį. Svarbiau vengti sudėtingų šalutinių sakinių ir įterptinių konstrukcijų, kurios verčia skaitytoją grįžti sakinio pradžią, kad suprastų, apie ką čia iš viso kalbama.
Konteksto kūrimas: kodėl tai svarbu
Čia daugelis vaikams skirtų naujienų straipsnių žlunga. Suaugusiesiems rašydami galime sakyti „Vyriausybė priėmė naują įstatymą” ir tikėtis, kad skaitytojai žino, kas yra vyriausybė, kaip priimami įstatymai ir kodėl tai svarbu. Vaikams to nepakanka.
Bet konteksto teikimas nereiškia, kad reikia pradėti nuo Adomo laikų. Nereikia aiškinti, kas yra vyriausybė, pradedant nuo demokratijos atsiradimo Senovės Graikijoje. Užtenka vieno-dviejų sakinių: „Vyriausybė – tai žmonių grupė, kuri priima sprendimus, kaip veiks šalis. Tarsi mokyklos direkcija, tik visai Lietuvai.”
Geras kontekstas vaikams:
- Naudoja pažįstamus palyginimus
- Aiškina tik tai, kas būtina suprasti šiai konkrečiai naujienos istorijai
- Nepertraukia pasakojimo srauto
- Nejaučiasi kaip pamoka
Vienas efektyvus būdas – kontekstą integruoti į patį pasakojimą, o ne duoti jį atskirais blokeliais. Užuot parašę „Pirmiausia paaiškinkime, kas yra klimato kaita”, geriau: „Kai mokslininkai kalba apie klimato kaitą, jie turi omenyje, kad mūsų planeta pamažu kaista – tarsi kambaryje, kuriame niekas neatidarė lango visą vasarą.”
Struktūra: kaip nelaimėti skaitytojo pirmame paragrafe
Tradicinė naujienų piramidė – svarbiausia informacija pradžioje, detalės toliau – vaikams neveikia taip gerai kaip suaugusiems. Vaikams reikia įkabinimo, intriguojančio pradžios, kažko, kas verčia skaityti toliau.
Prastas pradžios pavyzdys: „Vakar Vilniuje įvyko konferencija apie vandens taršą.”
Geresnis: „Ar žinai, kad vanduo, kurį geri, galbūt prieš savaitę buvo dinozauro ašara? Na, gal ne visai taip, bet vanduo Žemėje keliauja ratu jau milijardus metų. Problema ta, kad dabar mes tą ratą gadinsime.”
Matote skirtumą? Pirmasis variantas – faktas. Antrasis – durys į istoriją.
Straipsnio viduryje svarbu išlaikyti tempą. Vaikai praranda susidomėjimą greičiau nei suaugusieji, todėl kiekvienas paragrafas turi ką nors duoti – naują informaciją, įdomų faktą, netikėtą posūkį. Jei jaučiate, kad kažkur straipsnis „lėtėja”, greičiausiai ten yra per daug detalių arba per mažai konkretumo.
Pabaiga taip pat svarbi. Vaikams skirtuose straipsniuose gerai veikia pabaigos, kurios:
- Siūlo ką nors padaryti (ne moralizuoja, o duoda konkrečią idėją)
- Palieka klausimą, apie kurį galima pamąstyti
- Grįžta prie pradžioje iškeltų klausimų
- Rodo, kaip ši naujiena gali paveikti skaitytojo gyvenimą
Vizualumas ir papildomi elementai
Vaikų straipsniuose vizualiniai elementai nėra papuošimas – jie yra būtina teksto dalis. Bet ne bet kokie paveikslėliai. Dekoratyvinės iliustracijos, kurios nieko neduoda turiniui, tik blaško dėmesį.
Geri vizualiniai elementai vaikų naujienų straipsniuose:
- Infografikos, kurios paaiškina sudėtingus procesus
- Schemos, rodančios ryšius tarp dalykų
- Nuotraukos, kurios rodo tikrus žmones ar įvykius (ne stock nuotraukos)
- Laiko juostos sudėtingoms istorijoms
- Palyginimo diagramos (pvz., „Kiek tai būtų futbolo aikščių?”)
Tekstiniai elementai taip pat gali padėti. Faktų dėžutės, trumpi apibrėžimai šonuose, citatos – visa tai leidžia skaitytojui „įeiti” į straipsnį iš skirtingų pusių. Kai kurie vaikai skaito nuo pradžios iki pabaigos, kiti pirmiausia nuskaito antraštes ir dėžutes, paskui grįžta prie pagrindinio teksto.
Bet atsargiai su „interaktyvumu”. Tai, kad straipsnis skirtas vaikams, nereiškia, kad jame turi būti viktorina, žaidimas ar užduotis. Kartais tai tinka, bet dažnai atrodo dirbtinai priklijuota.
Faktų tikrinimas ir šaltiniai: kaip nekalbėti su vaikais kaip su kvailiais
Viena didžiausių klaidų – manyti, kad vaikams skirtuose straipsniuose galima būti ne tokiems tiksliems kaip suaugusiųjų žiniasklaidoje. „Jie vis tiek nesupras skirtumo” – blogiausias požiūris, kokį tik galima turėti.
Vaikai gali nesuvokti visų niuansų, bet jie puikiai jaučia, kada jiems meluojama ar kai kas nors nutylima. Jei supaprastinate faktus iki netiesos, jūs ne tik klaidinate jaunus skaitytojus, bet ir mokote juos, kad žiniasklaida nėra patikima.
Geriau pasakyti „Tai sudėtinga, ir net suaugusieji nesutaria” nei duoti klaidingą, bet „paprastą” atsakymą. Geriau pripažinti, kad kai kurių dalykų nežinome, nei sugalvoti „vaikišką” paaiškinimą, kuris neatitinka tikrovės.
Šaltiniai vaikų straipsniuose turėtų būti paminėti, bet ne taip kaip akademiniuose tekstuose. Užuot rašę „Pasak Lietuvos mokslų akademijos klimato kaitos tyrimo centro vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. J. Pavardės”, rašykite „Klimato mokslininkas Jonas Pavardė paaiškina”. Jei reikia daugiau patikimumo, galite pridėti, kur jis dirba, bet nereikia visų titulų ir laipsnių.
Kada supaprastinimas tampa melaginga
Čia pats sunkiausias balansas. Kaip supaprastinti nesupaprastinant per daug? Kaip paaiškinti neiškreipiant?
Pirmiausia, supaprastinimas nereiškia faktų keitimo. Jei rašote apie karą, negalite sakyti, kad „žmonės susipyko” – tai būtų įžeidimas ir nukentėjusiems, ir skaitytojų protui. Galite pasakyti „Šalys pradėjo karą dėl…” ir paaiškinti priežastis suprantama kalba.
Antra, supaprastinimas nereiškia vienašališkumo. Jei tema yra diskusinė, vaikai turi teisę tai žinoti. „Kai kurie žmonės mano X, kiti – Y” yra visiškai priimtinas sakinys vaikų straipsnyje. Netgi jaunesniems vaikams galima ir reikia rodyti, kad pasaulis nėra juodas ir baltas.
Trečia, supaprastinimas nereiškia emocinės manipuliacijos. Taip, vaikai emocingai reaguoja, bet tai nereiškia, kad turime specialiai spausti emocinius mygtukus. Faktai ir istorijos turėtų kalbėti patys už save.
Praktinis patarimas: parašę straipsnį, perskaitykite jį garsiai. Jei jaučiate, kad kalbate kaip su kūdikiu ar kaip mokytojas per pamoką, perrašykite. Jei jaučiate, kad kalbate su jaunesniu bičiuliu, kuris tiesiog nežino kai kurių dalykų – greičiausiai pataikėte.
Ką daryti su sunkiomis temomis ir kur brėžti ribas
Karas, mirtis, smurtas, nelaimės – ar apie tai galima rašyti vaikams? Trumpas atsakymas: taip, bet atsargiai ir pagarbiai.
Ilgesnis atsakymas: vaikai žino, kad pasaulyje vyksta blogi dalykai. Jie mato naujienas, girdi suaugusiųjų pokalbius, mato vaizdus socialiniuose tinkluose. Jei mes nerašome apie sunkias temas, mes neapsaugome vaikų – mes tiesiog palieka juos vienus su klausimais ir baimėmis.
Bet kaip rašyti apie sunkias temas:
Būkite tiesūs, bet ne sensacingi. Nereikia kraupių detalių, bet nereikia ir visiškai nutylėti realybės. „Per karą žuvo daug žmonių” – tinka. „Gatvės buvo pilnos kraujuotų kūnų” – netinka.
Duokite kontekstą ir viltį. Kai rašote apie problemas, parodykite ir tai, kas daroma jas spręsti. Ne dėl to, kad reikia „laimingo pabaigos”, bet dėl to, kad tai yra tikrovės dalis. Žmonės padeda, organizacijos dirba, sprendimai ieškomi.
Pripažinkite emocijas. „Tai gali skambėti baugiai” arba „Daugelis žmonių dėl to jaudinasi” – tokie sakiniai parodo, kad emocijos yra normalios ir suprantamos.
Duokite galimybę veikti. Ne visada, bet kai įmanoma – parodykite, ką vaikai gali padaryti. Ne dėl to, kad jie turi išspręsti pasaulio problemas, bet dėl to, kad veiksmas padeda jaustis mažiau bejėgiškai.
Amžiaus skirtumai čia ypač svarbūs. Tai, kas tinka dvyliktmečiui, gali būti per daug septynmečiui. Jei rašote platesnei amžiaus grupei, orientuokitės į jaunesnius skaitytojus arba aiškiai pažymėkite, kuriam amžiui skirtas straipsnis.
Kai straipsnis parašytas: testuokite su tikrais vaikais
Štai ko daugelis neranda laiko ar noro daryti, bet kas iš tikrųjų parodo, ar jūsų straipsnis veikia. Duokite jį perskaityti vaikui iš tikslinės amžiaus grupės. Ne savo vaikui (jie per daug mandagūs), ne draugo vaikui (tas pats), o geriausia – keliems vaikams, kurie nežino, kad jūs autorius.
Ko klausti po skaitymo:
- Apie ką buvo straipsnis? (jei negali papasakoti – nepasiekėte tikslo)
- Kas buvo įdomiausia? (sužinosite, kas veikia)
- Ar kas nors buvo neaišku? (sužinosite, kur reikia pataisyti)
- Ar norėtum sužinoti daugiau apie tai? (parodo, ar sudominote)
Bet svarbiausia – stebėkite, kaip jie skaito. Ar sustoja kažkur? Ar praleidžia paragrafus? Ar grįžta atgal? Ar nustoja skaityti? Tai duoda daugiau informacijos nei bet kokie atsakymai į klausimus.
Ir dar viena: jei vaikas sako „per lengva” arba „per vaikiškas” – tikėkite juo. Tai reiškia, kad per daug stengėtės supaprastinti arba per daug „vaikiškai” rašėte.
Kas lieka, kai viskas pasakyta
Rašyti vaikams apie naujienas nėra lengviau nei rašyti suaugusiems – tai kitoks iššūkis, reikalaujantis kitokių įgūdžių. Reikia gebėti paaiškinti sudėtingus dalykus neiškreipiant jų, sudominti neperdedant, informuoti nemoralizuojant.
Geriausias patarimas, kurį galiu duoti: gerbkite savo skaitytojus. Vaikai jaučia, kada su jais elgiamasi kaip su mažamečiais, kada jiems meluojama „dėl jų pačių gero”, kada suaugęs žmogus iš tikrųjų nesidomi, ar jie supras.
Rašykite taip, tarsi aiškintumėte ką nors savo jaunesniam draugui, kuris protingas, bet tiesiog nežino kai kurių dalykų. Ne iš aukšto, ne perdėm paprastai, ne su dirbtinu entuziazmu. Tiesiog aiškiai, įdomiai ir pagarbiai.
Ir atminkite: jei jūsų straipsnis įdomus vaikui, greičiausiai jis bus įdomus ir suaugusiam. Geras rašymas yra geras rašymas, nesvarbu, kokiai auditorijai jis skirtas. Tik vaikams reikia šiek tiek daugiau aiškumo, šiek tiek daugiau konteksto ir daug daugiau pagarbos nei jie dažnai gauna.