Kodėl vaikų žurnalistika dažnai tampa nuobodžia imitacija
Dažniausiai vaikai, kuriems pasiūloma sukurti naujienų reportažą apie mokyklos įvykius, ima kopijuoti tai, ką mato per televiziją ar skaito internetinėse naujienų portaluose. Rezultatas? Dirbtinai skambantys tekstai, kupini suaugusiųjų kalbos klišių ir visiškai neturintys gyvybės. Problema ta, kad niekas jiems nepaaiškina, jog žurnalistika – tai ne tik faktų surašymas ar oficialių frazių kartojimas.
Tikroji žurnalistika prasideda nuo smalsumo ir noro papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi kitiems. Ne nuo to, kaip „teisingai” suformuluoti sakinį ar kaip panaudoti kuo daugiau sudėtingų žodžių. Vaikai turi suprasti, kad jų balsas, jų požiūris ir jų pastebėjimai yra vertingi patys savaime – ne tada, kai jie stengiasi skambėti kaip suaugę žurnalistai.
Nuo ko iš tikrųjų pradėti: istorijos paieška, ne užduoties atlikimas
Pirmas žingsnis nėra sėdėti prie kompiuterio ir bandyti rašyti. Pirmas žingsnis – pasižvalgyti aplink ir pastebėti, kas vyksta mokykloje. Ar kas nors pasikeitė valgykloje? Ar atsirado nauja mokytoja? Ar kažkas laimėjo varžybas? Ar buvo keista situacija per pertrauką?
Problema ta, kad dažnai vaikai mano, jog „naujienų vertas” įvykis turi būti kažkas oficialaus – švente, konkursas, paskaita. Bet iš tikrųjų įdomiausi reportažai gimsta iš paprastų, bet gerai pastebėtų dalykų. Pavyzdžiui, reportažas apie tai, kaip pirmokėliai pirmą kartą valgo mokyklos valgykloje, gali būti daug įdomesnis nei sausas aprašymas apie mokyklos jubiliejų.
Vaikai turėtų užduoti sau klausimą: „Kas man pasirodė įdomu šią savaitę?” Ne „Apie ką man liepta rašyti?” Šis skirtumas iš esmės keičia visą požiūrį į žurnalistiką.
Kaip kalbinti žmones, kad jie neduotų robotiškai skambančių atsakymų
Interviu – tai ne apklausa. Tai pokalbis. Bet dažniausiai vaikai priėję prie bendramokslio ar mokytojo užduoda klausimus taip, lyg pildytų kokią formą: „Kaip jums patiko renginys?” Atsakymas: „Labai gerai.” Ir viskas. Nėra ką rašyti.
Geriau pradėti nuo konkrečių dalykų. Ne „Kaip tau patiko ekskursija?” o „Kas tau labiausiai įstrigo ekskursijoje?” arba „Ar buvo kažkas netikėto?” Konkretūs klausimai duoda konkretesnius atsakymus. Dar geriau – paprašyti papasakoti istoriją: „Papasakok, kas nutiko, kai…”
Ir dar vienas dalykas, kurio niekas nemoko: klausytis atsakymo. Ne tik laukti, kol žmogus nutils, kad galėtum užduoti kitą klausimą, bet tikrai klausytis. Nes dažnai pats įdomiausias dalykas pasipila ne atsakant į paruoštą klausimą, o šnekant apie tai, kas iššoko šalia. Geras žurnalistas moka nukrypti nuo savo klausimų sąrašo.
Kaip užrašyti tai, ką sužinojai, nepaverčiant teksto referatu
Štai kur prasideda tikroji kančia. Vaikas turi informacijos, turi interviu, bet sėda rašyti ir išeina kažkas panašaus į mokyklinį rašinį arba į enciklopedijos straipsnį. „Praėjusį penktadienį mūsų mokykloje vyko sportinės varžybos. Dalyvavo daug mokinių. Visi buvo patenkinti.”
Problema ta, kad vaikai bando rašyti „teisingai” ir „gražiai”, užuot pasakoję, kas iš tikrųjų vyko. Geriau pradėti nuo konkrečios scenos: „Kai Tomas finišavo paskutinis, jo klasės draugai šaukė garsiau nei bet kada.” Arba: „Valgyklos darbuotojos šiandien kepė blynų tiek daug, kad kvapas sklido iki trečio aukšto.”
Reportažas turi parodyti, ne pasakyti. Ne „buvo linksma”, o kaip atrodė ta linksmybė – kas juokėsi, kas šoko, kas darė. Ne „renginys buvo sėkmingas”, o kas konkrečiai nutiko, dėl ko galima spręsti, kad jis pavyko.
Dar vienas dažnas praradimas – reportažo pradžia. Vaikai mano, kad privaloma pradėti nuo datos ir vietos. „2024 m. spalio 15 d. Vilniaus vidurinėje mokykloje…” Bet skaitytojas iš karto užmiega. Geriau pradėti nuo ko nors, kas patraukia dėmesį: nuo keistos detalės, nuo netikėto fakto, nuo įdomaus poelgio.
Faktų tikrinimas ir kodėl tai svarbu net rašant apie mokyklos įvykius
Čia dažnai vaikai galvoja: „Na, tai tik mokyklos laikraštėlis, kam čia tikrinti?” Bet būtent čia formuojasi įpročiai. Jei parašai, kad varžybose dalyvavo 50 mokinių, o iš tikrųjų buvo 35 – tai nėra smulkmena. Tai klaida, kuri mažina pasitikėjimą tuo, ką rašai.
Faktų tikrinimas nereiškia, kad reikia eiti pas direktorių ir prašyti oficialių dokumentų. Tai reiškia paprasčiausius dalykus: jei rašai apie konkursą, įsitikink, kas tiksliai laimėjo; jei mini mokytojo vardą, patikrink, ar teisingai jį parašei; jei rašai, kas nutiko, pasiklausk ne vieno, o kelių žmonių, kad gautum pilnesnį vaizdą.
Ir dar vienas dalykas: jei kažko nežinai – nerašyk. Arba sužinok, arba praleiski. Nespėliok. Žurnalistikoje spėliojimai – tai greičiausias kelias į nesąmones.
Nuotraukos ir vaizdinė medžiaga: ne tik papuošimas
Dažnai nuotraukos pridedamos reportažo pabaigoje kaip priedas. Bet gera nuotrauka gali papasakoti tiek pat, kiek pusė teksto. Problema ta, kad vaikai daro nuotraukas taip, kaip įpratę – bendrą vaizdą, kur visi sustoję ir žiūri į kamerą. Tokios nuotraukos nieko nepasakoja.
Geresnės nuotraukos – tai tos, kuriose užfiksuotas veiksmas, emocija, detalė. Ne visa klasė sustoję prie lentos, o vienas mokinys, kuris kažką rašo ir yra susitelkęs. Ne visa komanda su taurėmis, o vienas žaidėjas, kuris džiaugiasi pergale. Ne visa mokykla iš tolo, o durų rankena, ant kurios kažkas pakabino juokingą užrašą.
Ir dar: nuotraukas reikia daryti reportažo metu, ne po to. Nes „po to” viską reikia atkurti, ir viskas atrodo dirbtinai. Tikros nuotraukos – tai tos, kurios padarytos tuo metu, kai kas nors vyko.
Redagavimas: kaip išmesti viską, kas nereikalinga
Čia prasideda skausmingiausias etapas. Vaikas parašė tekstą, įdėjo daug pastangų, ir dabar reikia jį trumpinti, taisyti, išmesti dalykus. Bet būtent čia atsiskiria geras reportažas nuo vidutinio.
Pirmiausia reikia perskaityti tekstą ir išmesti visus sakinius, kurie nieko nepasakoja. „Renginys buvo labai įdomus” – išmesti. „Visi buvo patenkinti” – išmesti. „Tai buvo nepamirštama patirtis” – išmesti. Visi šie sakiniai – tuščios frazės, kurios tik užima vietą.
Antra, reikia patikrinti, ar kiekvienas sakinys duoda naują informaciją. Jei du sakiniai sako tą patį, vienas jų nereikalingas. Jei pastraipa kartoja tai, kas jau buvo pasakyta anksčiau – išmesti.
Trečia, reikia patikrinti, ar tekstas skaitosi lengvai. Jei sakinys per ilgas ir jį perskaitęs pamiršti, apie ką jis buvo – reikia jį suskaidyti. Jei žodis per sudėtingas ir nežinai, ką jis reiškia – pakeisti paprastesniu.
Ką daryti su baime suklysti ir būti kritikuojamam
Didžiausia problema, su kuria susiduria pradedantys vaikų žurnalistai – ne tai, kad jie nemoka rašyti. Problema ta, kad jie bijo. Bijo, kad kas nors juos iškritikuos, kad padarys klaidą, kad kažkas pasakys, jog jų reportažas prastas.
Ir dėl šios baimės jie rašo atsargiai, nuobodžiai, nenorėdami išsiskirti. Rašo taip, kaip mano, kad „reikia”, o ne taip, kaip jiems įdomu. Rezultatas – tekstai be asmenybės, be charakterio, be gyvenimo.
Bet čia reikia suprasti vieną dalyką: kiekvienas žurnalistas, net ir profesionalas, daro klaidų. Kiekvienas rašo tekstų, kurie ne visada pavyksta. Ir tai normalu. Žurnalistika – tai ne matematika, kur yra vienas teisingas atsakymas. Čia yra šimtai būdų papasakoti istoriją, ir kiekvienas turi savo stilių.
Vaikams reikia leisti eksperimentuoti, klysti, bandyti įvairiai. Ne bausti už klaidas, o padėti jas pastebėti ir pataisyti. Ne reikalauti, kad viskas būtų tobula iš karto, o leisti mokytis iš patirties. Nes būtent taip formuojasi tikri žurnalistai – ne tie, kurie bijo suklysti, o tie, kurie nebijo bandyti.
Kai reportažas parašytas: dabar prasideda tikrasis darbas
Dažnai vaikai mano, kad kai tekstas parašytas, darbas baigtas. Bet iš tikrųjų tai tik pusė kelio. Dabar reikia, kad reportažą kas nors perskaitytų – ne tik mokytojas, bet ir kiti mokiniai. Ir čia prasideda įdomiausia dalis: grįžtamasis ryšys.
Ne visada žmonės pasakys, kad reportažas geras. Kartais pasakys, kad nesupranta, apie ką jis, arba kad nuobodu, arba kad trūksta detalių. Ir čia svarbu nesusierzinti, o išgirsti. Nes jei vienas žmogus nesuprato – gal problema ne jame, o tekste.
Geriausi žurnalistai – tie, kurie moka klausytis kritikos ir mokytis iš jos. Ne tie, kurie gina kiekvieną savo sakinį ir įrodinėja, kad jie teisūs. O tie, kurie klausia: „O kaip galėčiau parašyti geriau?” ir tikrai nori sužinoti atsakymą.
Ir dar vienas dalykas: reportažas nėra amžinas. Jis parašytas tam tikram momentui, tam tikrai auditorijai. Po savaitės jis jau nebus aktualus. Po mėnesio niekas jo nebeskaitys. Ir tai normalu. Žurnalistika – tai ne literatūra, kuri lieka amžiams. Tai kasdienybės fiksavimas, kuris svarbus čia ir dabar. Ir būtent todėl reikia rašyti daug, dažnai, nuolat – nes tik praktika padaro gerą žurnalistą.